Minčių slėptuvė, 2024
videoinstaliacija ir objektas
M-5 Klaipėdos traukinių stotis, Priestočio g. 1
Užverstas įėjimas į tunelį, slėptuvės bokštelis, užrakintos durys ar langas pastate, į kurį negalima patekti, – tokie ,,neišaiškinti“ miesto materialumai yra racionalaus ir iracionalaus žinojimo susikirtimo taškai, kultūrinis miesto tekstas, kurį galima skaityti įvairiais būdais. Šį videokūrinį įkvėpė Klaipėdoje nuo Antrojo pasaulinio karo išlikusios priešlėktuvinės slėptuvės (dvi iš jų – visai šalia traukinių stoties) bei miesto legendos apie jas jungiančių tunelių labirintus. Istorinės atminties faktai pinasi su nerimo vaizdiniais, gimdomais šių dienų aktualijų: Baltijos jūros taršos, klimato krizės, karo grėsmės. Sapno logikos vaizdų pasakojimas yra kolektyvinės vaizduotės atspindys ne tik simboliškai, bet ir techniškai – idėjos, raktiniai žodžiai ir požeminių slėptuvių likučių nuotraukos perkuriamos ir medijuojamos įvairiais generatyvinio dirbtinio intelekto įrankiais iš neaprėpiamo kiekio vizualinių duomenų.
Videokūrinys įsiterpia į Klaipėdos traukinių stoties laukiamąjį, kur įrengtos sėdėjimo vietos primena žiūrovų salę, o fragmentuotas televizoriaus ekranas – stebėjimo kamerų vaizdus. Traukinio laukiantiems atsitiktiniams žiūrovams gali pasirodyti, kad ką tik ekrane pamatytas paralelinės realybės vaizdas buvo tik sapnas, trumpam užsnūdus, ar jų pačių vaizduotės gliukas. Tačiau kampe tūnantis tarsi iš ekrano materializavęsis objektas tampa užuomina, kad griežta riba tarp realybės ir vaizduotės neegzistuoja.
Traukinių stotis – tai ypač svarbus kiekvieno miesto objektas, kuris jau yra įkrautas ir natūraliu kelionės nerimu, ir nuotykio nuojauta, ir kultūrinių vaizdinių gausa. Tai liminali erdvė, kurioje užfiksuojama perėjimo iš stabilumo į judumą būsena. Šioje tarpinėje būsenoje žmogus atsitraukia nuo kasdienių rūpesčių, o kelionės laukimas, besikeičiantis su nuoboduliu, gali pasireikšti laisvomis minčių klajonėmis. Traukinių stotis asocijuojasi ir su metro tuneliais, kurie karo metu neretai tampa miestiečių prieglobsčiu. Jutiminiu lygmeniu traukinių stotis yra ir saugumo zona, ir vilties, ir atsiskyrimo erdvė – visada išlieka tikimybė spėti į traukinį, bet visada kažką ir paliekame.
Agnė Gintalaitė
Agnė Gintalaitė – menininkė, dirbanti su pre- ir postfotografiniais procesais, generatyviniu dirbtiniu intelektu, ready-made objektais, judančiu vaizdu ir garsu. Agnė baigė Vilniaus dailės akademiją, studijavo Vilniaus universitete psichologiją, apsigynė kultūrų studijų magistro laipsnį Vytauto Didžiojo universitete, šiuo metu yra LLTI etnologijos / kultūrinės antropologijos srities doktorantė, kultūros srities publicistė, lrt.lt visuomenės aktualijų apžvalgininkė. Jos tarpdisciplininei kūrybos strategijai būdingas refleksyvus tiriamasis požiūris, hibridiškas mokslinių ir meninių tyrimo metodų derinimas. Gilinimosi sritys: žinojimo formų ir diskursų konfliktai, socialinės normos ir transgresijos, mobilumas ir migracija, žmonių ir nežmonių klaidų fenomenologija, generatyvinis dirbtinis intelektas kaip meninė medija.
Projekto iniciatorius ir organizatorius KKKC.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.