Miestų draugystei – meno sklaida
Vienas lauke – ne karys. Dvejų metų trukmės meno projektui jėgas sutelkę partneriai: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kartu su Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos skyriumi (Kaliningradas, Rusija) ir šiuolaikinių menų centru „Laznia“ (Gdanskas, Lenkija) – siekia naujų galimybių kūrėjams ir aktyvesnio poveikio viešajam gyvenimui, kuriame šiuo metu menui skiriama ne tiek jau daug dėmesio.

Gegužės 3-iąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaryta Kaliningrado meno panorama „Made in Kaliningrad“ – šiemet pradėto ir iki 2014-ųjų pabaigos vyksiančio tarptautinio projekto „Pažink svetimšalį: tarpusavio supratimo tarp Gdansko, Kaliningrado ir Klaipėdos gyventojų ugdymas, skatinant mainus šiuolaikinio meno ir kultūros srityje“ realusis startas su svaria ambicija pristatyti Klaipėdai geografiškai artimo, bet dėl geopolitinių ir biurokratinių aplinkybių gana tolimo Kaliningrado šiuolaikinio meno įdirbį. Vėliau laukia labiau koncentruoti, „taškiniai“ meno pristatymai.

Šį projektą remia 2007-2013 m. Lietuvos, Lenkijos, Rusijos Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės bendradarbiavimo per sieną programa. Programos tikslas – skatinti ekonominį ir socialinį vystymąsi Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos pasienio regionuose, sprendžiant bendras problemas ir iššūkius bei skatinant bendradarbiavimą tarp kaimyninių tautų. Pagal šią programą ne pelno siekiančios organizacijos iš Lietuvos ir Lenkijos pasienio regionų ir visos Kaliningrado srities įgyvendina bendrus projektus, finansuojamus iš ES ir Rusijos Federacijos lėšų.

Istorinis įvykis
Paroda „Made in Kaliningrad“, kurioje dalyvauja 18-a menininkų bei jų grupių iš Kaliningrado srities (Rusijos Federacija), organizatorių teigimu, yra pirmasis toks didelis šio regiono šiuolaikinio meno pristatymas Lietuvoje. Parodą parengusio Nacionalinio šiuolaikinio meno centro filialo direktorė Jelena Cvetajeva neslėpė, kad tai – nemenkas iššūkis. „Šis įvykis įprasmina visus 15-a filialo veiklos metų“, – teigė ji.

Rinkdamasis darbus parodai, kuratorius Jevgenijus Umanskis užtruko apie penkis mėnesius. Jos aprėptas laikotarpis – 14-a pastarųjų metų. Kuratoriaus teigimu, jis siekęs pristatyti kuo daugiau skirtingų refleksijų ir autorinių strategijų. Šiame projekte, anot J. Umanskio, yra išminties, šiuolaikinio feminizmo, filosofinių įžvalgų mirties tema, politikos, socialinės problematikos, asmeninių tragedijų ir buitinių detalių.

Sudėties požiūriu, teigė jis, buvo svarbu parodyti skirtingas Kaliningrado menininkų kartas. „Pastebėjau vieną ypatybę – daugelis jaunų autorių nepaisydami savo jauno amžiaus drąsiai mėgina kalbėti apie didžius reikšmingus dalykus: apie mirtį, laiko baigtį. Jie tai daro kur kas lengviau nei užaugusieji sovietmečiu“, – sakė kuratorius.

Pokalbininko teigimu, kalbėti apie Kaliningrado meną Rusijos meno kontekste vargu ar tikslinga. Žmogiškuoju požiūriu Kaliningrado gyventojai jaučiasi atitrūkę nuo didžiosios Rusijos, kurioje nemaža dalis šių dienų miesto jaunimo, kelionėms dažniau besirenkančio Europos Sąjungos valstybes, net nėra buvę. „Dėl daugelio priežasčių kaliningradiečiai neturi jausmo, kad priklausome Rusijai, nepaisydami bendrosios kalbos ir individualiai puoselėjamų žmogiškų ryšių. Kita vertus, tebemindžikuojama vietoje ir delsiama nuspręsti, kur judėti – į Rytus ar į Vakarus“, – sakė J. Umanskis.

Orus ir iniciatyvus
Parodoje pristatomų žanrų spektras – video- bei garso instaliacijos, objektai, fotografija ir t. t. Tradicinės akademinės mokyklos atgarsių beveik nėra, ir tai – Kaliningrado ypatybė, mat šiame mieste nėra meno krypties aukštosios arba aukštesniosios mokyklos, o dauguma kūrėjų į šią sritį ateina iš kitų profesijų ir dėl suprantamų priežasčių dažniau renkasi aktualias ir funkcinio raštingumo dėka greitai įvaldomas moderniąsias medijas, kuria foto- bei videoinstaliacijas.

Tačiau mieste įsikūręs Nacionalinio šiuolaikinio meno centro filialas, kartu su KKKC organizavęs šią parodą, veikia labai aktyviai.

Jo vadovė J. Cvetajeva, kuri ir pati parodoje dalyvauja kaip menininkė, pasakojo, jog atėjo akimirka, kai autorinės kūrybinės veiklos teko atsisakyti dėl atsakomybės už organizaciją ir jos skatinamus meno sklaidos, edukacijos procesus.

Pirmasis Rusijoje šiuolaikinio meno centras Kultūros ministerijos sprendimu buvo 1992-aisiais įkurtas Maskvoje. Nuo 1995-ųjų pradėti steigti jo filialai regionuose, iš jų trečiasis atsirado Kaliningrade. „Procesą inspiravo veikla „iš apačios“ – visuose miestuose, kuriuose buvo kuriami filialai, iš tiesų būdavo veiklių žmonių, norinčių plėtoti šią sritį“, – sakė J. Cvetajeva.

Iki 2007-2008 metų filialas gaudavo reguliarų finansavimą iš Kultūros ministerijos, kurio pakakdavo biuro nuomai, įrangos įsigijimui bei nedideliems atlyginimams. Užsidirbti menui komanda seniai, nuo pat įsikūrimo, įprato pati ir iki šiol neapleidžia papildomo finansavimo paieškų.

„Šiuolaikinis menas kainuoja brangiai, ypač jeigu jį norima gerai pristatyti“, – sakė viešnia. Šiuo požiūriu bendradarbiavimo abipus sienos progamos įnašas į projektą, sudarantis 768,8 tūkst. eurų ir 88 proc. bendrosios jo vertės, tapo puikia paspirtimi. Vien Klaipėdoje jo metu bus surengtos trys didelės tarptautinės parodos, neskaičiuojant gausių jas papildysiančių renginių.

Femme fatale su batų šepečiu
Vernisažo metu femme fatale stiliumi pasipuošusi Jevgenija Lapteva, menininkių grupės „Nežnyje baby“ (rus. „Švelnios bobos“) narė, siūlė vyriškiams nuvalyti jų batus. „Kultūringas žmogus turi būti švaria avalyne, argi ne? Esu dariusi šį performansą Sankt Peterburge. Mano patirtis rodo, kad vyrai niekuomet neatsisako“, – juokdamasi iš dviprasmybių, pasakojo žurnalistė ir menininkė.

Vienoje iš grupės sukurtų videoinstaliacijų, pristatomų parodoje, baltai vilkinti mergina (kolegė Aleksandra Artamonova) savo pačios kūnu mėgina pramušti užšalusio ežero ledą. Anot kūrėjų, darbas byloja apie bergždžias pastangas ir niekam nereikalinga moteriškumą. Tačiau, nors nuo 2007-ųjų gyvuojantis duetas dar nėra pardavęs nė vieno savo darbo, savęs su šia heroje Jevgenija nėra linkusi tapatinti. Kita vertus, jauna menininkė neįsivaizduoja savęs gyvenančios ne Kaliningrade ir dirbančios ne su savo bendraminte.

„Gal kaltas baltiškas vaizdingumas, bet išvykusi toliau nuo namų ilgiuosi jūros, pušų, gintaro. O kūrybos neįsivaizduoju be savo kolegės Aleksandros Artamonovos draugijos“, – pasakojo pokalbininkė.

Šiuolaikine menininke save vadinanti kaliningradietė visada norėjo tapti dailininke, tačiau jai baigus vidurinę mokyklą, galimybių studijuoti meninę specialybę gimtajame mieste nebuvo. „Išvažiuoti kitur net nesvarsčiau ir įstojau studijuoti žurnalistikos, nors ir meno leidiniams dabar – ne pyragai“, – sakė J. Lapteva. Su kurso drauge įkurta grupė atvėrė naują veiklos dimensiją. Menininkių kūrybinė produkcija – performansai ir videoinstaliacijos, tačiau projekto metu jos tikisi būti įtrauktos į public art (viešojo meno) veiklas. „Juk performansai ir akcionizmas taip pat gali žaisti su visuomenės atmintimi“, – svarstė J. Lapteva.

Provokuojančių temų nevengianti kūrėja sakė, jog kuratorių įžvalgos dažnai ją stebina – ypač politinio konteksto atžvilgiu. „Pernai vasarį Rusijoje sklandė vadinamosios baltosios revoliucijos nuojauta. O mes turime tokią videoinstaliaciją, kurioje baltai vilkinčios moterys brenda į purvą. Palengva suknios jo prisigeria, tampa sunkiai, galiausiai visai nukrenta, o moterys toliau murkdosi purve lyg ko ieškotų… Kuratoriaus valia šis darbas buvo įtrauktas į politinei tematikai skirtą parodą, kas mums buvo netikėta. Reikia klausytis kuratoriaus – jis geriausias meninko draugas“, – reziumavo pokalbininkė.

Pagoniškosios šaknys
Parodų rūmų fojė lankytoją pasitinka Aleksandro Podoprigorovo videoinstaliacija, kurioje ekscentriškas iš pažiūros vyriškis sąmonės srauto stiliumi pasakoja savo atvykimo į Kaliningradą istoriją. Iki 1996 m. Rusijos teritorijoje buvo du šitaip pavadinti miestai: vienas – Pamaskvėje, kitas – Pabaltijyje. Gavęs paskyrimą į Kaliningradą, jis nesitikėjo atsidursiąs antrajame.

Anot A. Podoprigorovo, šis darbas – dokumentinis. „Filmavome kiną, kuris, beje, galiausiai nė nebuvo niekur parodytas, kai staiga atsirado šis vyras ir nė iš šio, nė iš to ėmė pasakoti savo istoriją. Rankoje laikiau kamerą, kurią į jį ir atsukau. Po to tik sumontavau, pridėjau senojo Karaliaučiaus vaizdų ir garso efektų vietoje keiksmažodžių“, – sakė svečias.

Pats 40-metis A. Podoprigorovas pagal specialybę yra inžinierius, tačiau nuo 2001 metų dirba videomeno srityje. „Apskritai dirbu komerciniais pagrindais, tačiau vidutiniškai kartą per trejus metus sukuriu vieną filmą, kuris patenka į šiuolaikinio meno spektrą. Beje, jeigu nieko nekursi sau, ilgainiui tavo komerciniai darbai taps nykūs, nes nebesugebėsi atrasti naujumo ir įdėti „dūšios“. Meno darbuose nevengiu niūrokos tematikos ir išraiškos, dėl kurios renginiuose užsienyje yra tekę atsidurti dėmesio centre dėl neva satanistinių įsitikinimų, tačiau su tuo nieko bendra neturiu. Man patinka pagonybė, Prūsijos teritorijoje tai natūralu ir sava, esu važiavęs į senąsias kulto vietas ir matęs įvairių transcendentinių dalykų, todėl žinau, ką kalbu“, – dėstė jis.

Lenkijoje gyvenanti Ksenija Uranova parodoje pristato fotoinstaliaciją „Artlilerijos gatvė“, dokumentuojančią Kaliningrado pakraščio, kuriame prabėgo merginos vaikystė ir jaunystė, realijas. „Šitaip gatvė buvo vadinama ir vokiškuoju laikotarpiu, ir sovietmečiu, pavadinimą išsaugojo ir dabar. Iš vaikystės atsimenu apleistus tankus, kareivių kazarmas ir kiaulides – čia jie augindavo kiaules, kurias patys paskui ir valgydavo. Mano draugai išsikasdavo karinius kabelius, išdegindavo varį ir šį parduodavo, o už gautus pinigus pirkdavosi degtinės… Socialinė terpė buvo nekokia. Atvažiavusi čia nejaučiu nostalgijos – ši gatvė nėra ne graži, nei vertinga. Tačiau užfiksuoti ją buvo įdomu, dėmesį atkreipė naujai atsiradę grafičiai“, – pasakojo K. Uranova.

Ne vienerius metus užsienyje gyvenanti mergina neskuba identifikuoti save su menininkų paderme – tiksliau, ji apskritai nebelinkusi savęs kaip nors identifikuoti. „Šiuolaikinį meną skirstau į dizainą ir šūdą. Ir viena, ir kita aktualu. Viena – gražu ir stilinga, o kita – mūsų problematikos išraiška. Menas vardan meno atsibodo“, – požiūriu dalijosi pokalbininkė.

Balansuoja situaciją
Tarptautiniame projekte dalyvaus ir kelios menininkės iš gausios grupės, kuri pirmajame Parodų rūmų aukšte atidarė parodą „Postidėja II. Atstatomieji darbai“, atspindinčią išimtinai dailiosios lyties kūrėjų veiklą.

Giedrė Lilienė, Laura Garbštienė, Jurga Barilaitė, Eglė Ridikaitė, Paulina Eglė Pukytė, Eglė Gineitytė, Aistė Kisarauskaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Beatričė Vanagaitė, Laura Zala, Marta Vosyliūtė, Karla Gruodis, „Cooltūristės“ ir Shaltmira parodoje pristatė skirtingų laikotarpių ir skirtingų žanrų darbus.

Laura Zala parodoje pristato konceptualų leidinį – rinktinę „Gulbė pati“, savo sudarytą iš šių dienų pasakų – karštų aktualijų interneto komentarų. „Sumanymas gimė atbuliniu būdu – pernai išėjęs ketvirtasis pasakų rinkinio „Gulbė karaliaus pati“ leidimas atkreipė dėmesį į primirštą žodžio „pati“ reikšmę – „sutuoktinė“. Šiandien tiesiog viską darome pačios, – juokėsi Laura Zala. – Sukūriau viršelį ir tada prireikė turinio. Komentarai čia prašyte prašėsi. Tad beliko susirasti daugiausia reakcijų surenkančias publikacijas.“ Atsvara politikos peripetijoms ir pedofilijos skandalui tapo straipsnis apie tradicinę moksleivių dainų šventę, viename iš populiariausių portalų nesulaukęs nė vienintelio komentaro…

Eglė Ridikaitė pasitelkė aeorozolinius dažus bei silikoną ir ant erdvios drobės išdėstė asmeninių aktualijų įkvėptą Laisvės statulos vaizdelį. „Kai po metų susirinkome ruošti antrosios „Postidėjos“ ir kalbėjomes skrydžio tema, atėjo mintis: pernai po mūsų parodos atidarymo mirė JAV gyvenęs draugas, kuris mus su bičiule Jurga buvo kvietęs jį aplankyti. Šitaip gimė prierašas: „Tu jos daugiau nepamatysi, o mes su Jurga ten tavęs neaplankysim“, – pano istoriją pasakojo autorė.

„Jeigu nenutiks taip, kaip dažnai pasitaiko moterims menininkėms ir moterų organizacijoms, kurios entuziastingai susivienija ir taip pat emocingai subyra, projektą kartosime ir kitąmet, – kalbėjo kuratorė Laima Kreivytė. – Šio darinio žavesys, kad tai nėra organizuota grupė, sudaryta pagal meninius, idėjinius principus, feministinę pasaulėžiūrą ar kokius kitus kriterijus.“

Surengti moterų parodą paskatino lietuviško meno situacija: nors moterų menininkių daug ir jos aktyvios, reprezentuoti šalies kūrybines pajėgas aukščiausiu lygiu dailiajai lyčiai netenka. „Papriekaištaujama, kad feministinės idėjos – neįdomu, neaktualu. Ką reiškia „neaktualu“? Lyties negali išskirti, jeigu jų padėtis vienoda. O jeigu ne, reikia balansuoti situaciją“, – sakė L. Kreivytė.

Pagreitis – į naudą visiems kūrėjams
Ignas KAZAKEVIČIUS, KKKC direktorius
Vykdant miesto įstaigų optimizavimą ir jungiant KKKC su Parodų rūmais buvo klausiama, kada pademonstruosime akivaizdžius rezultatus. Sakiau, kad po trejų metų. Šis terminas suėjo, o aš jaučiuosi įvykdęs pažadą. Pernai įgyvendinę projektą su prancūzų kuratoriumi Nicolas Bourriaud tam tikra prasme išėjome į pasaulinius vandenis, o šių metų įvykiu vadinčiau šį „struktūrinį susijungimą“ su trim kaimyniniais meno centrais, panašios problematikos regionais. Projekte sudalyvaus praktiškai visi kuriantys klaipėdiečiai, įtraukiame ir menininkus iš kitų šalies miestų. Rugsėjį Klaipėdoje projektas pasieks kulminaciją: vyks garso meno festivalis, public art (viešojo meno) renginiai, iš skirtingų šalių ir miestų suvažiavę menininkai kurs rezidencijose. Po vasarą planuojamos tarptautinės meno ekspedicijos ieškant naujų kultūrinių maršrutų tikimasi pagyvinti pabodusius turistinius takelius ir palikti mieste naujuosius meninius ženklus. Gruodį Klaipėdoje bus pristatytas Gdansko menas. Projektą rašėme 2010-aisiais, atsakymo laukėme pusantrų metų. Tokios programos kaip ši padeda išsilaikyti ir atskleidžia lanksčios partnerystės pranašumą prieš nuolatinį pavaldumo santykį su šalies centru.

Valerija Lebedeva